Appena spunta l'alba lu gigante
l'asveje li cillittė nghģ li cante,
vulenne a smarra sopr'a l'aria fine
c'addore di mentucce e rusmarine.
Lu sole, quannė esce a la marine,
ti vasce su la fronte ognģ matine
s'appiccia sulla cima luccicante
'ndą nu berlocche d'orė e diamante.
Paese mč lundane,
vuleje nu lavore
cerchie 'n po' di pane
solė pe' putč campą.
Jė mņ nin tinghė fame
Ma qua 'ncč pozze stą
Paese mč luntanė,
da te vuiė turną.
La notte mi cunzolė stelle e lunä
e, se lu ventė ferė a li vallunė
č pč ntuną na bella serenatė
a stu gigante nostrė, immacolatė.
Sperduto tra li nebbie fitte e scurė,
si penze a tč e nin tinghė cchił paurė.
S. Gabrič pruteggi chi ti sta luntanė
E 'rpiagne la parlate paesanė.
Paese mč lundane,
vuleje nu lavore
cerchie 'n po' di pane
solė pe' putč campą.
Jė mņ nin tinghė fame
Ma qua 'ncč pozze stą
Paese mč luntanė,
da te vuiė turną.
